„Atrodo, jog beždžionių gėlės kvapo praradimas pirmą kartą buvo pastebėtas Didžiojoje Britanijoje 1909 metais, kai garsus gėlininkas paklausė: ‘Ar dar egzistuoja paprastoji muskuso gėlė su senuoju muskuso aromatu?’“– „The Lost Fragrance of Musk“, žurnalas Nature, 1934 Sakoma, kad kažkada ji kvepėjo taip sodriai, jog ją vadino tiesiog paprastąja muskuso gėle. Iš Amerikos vakarų pakrantės atkeliavusi beždžionių gėlė užkariavo Viktorijos laikų Angliją - jos šiltas, jausmingas muskuso aromatas sklido iš oranžerijų, miestų turgelių ir mažų kaimo langų. Tačiau XX amžiaus pradžioje įvyko kažkas nepaaiškinamo - gėlė prarado kvapą. Išnyko tiek iš sodų, tiek iš laukinių pievų. Mokslas nerado atsakymo, o kvapas tapo legenda. Šiandien jis atgimsta naujai - kaip nostalgiškas priminimas apie tai, ką gamta gali atimti ir vėl grąžinti. Subtilus, šiltas, šiek tiek paslaptingas aromatas, kuriame susilieja istorija, šviesa ir ilgesys. Viršutinės natos: ankstyvasis šalpusnis, saulės kremo dvelksmas.Vidurinės natos: figa, vėdrynas, ramunėlės, tekšė.Bazinės natos: muskusas, šienas.
