Pagaliau – lietuvių rašytoja Agnė Bausienė išdrįso mesti iššukį romanui "Penkiasdešimt pilkų atspalvių" ir atskleidė visas pikantiškas detales, kurios vyksta už uždarų kontoros vadovo kabineto durų... TARNYBINIS ROMANAS – ši aistra dvigubai pavojingesnė... Ar suderinama meilė ir karjera? Juk tarnybinis romanas gali sužlugdyti viską. Jeigu jausmai tikri – išeitis atsiras. Ar tada kliūčių meilei nebeliks? O gal beprotiško pavydo ugnis viską pavers pelenais? Haroldas ir Gabrielė – vadovas ir pavaldinė – liepsnoja beprotiška aistra. Tačiau jų meilė netoleruojama redakcijoje, kurioje jiedu dirba. Negana to, pagalius į ratus kaišioja Haroldo buvusioji, niekaip negalinti susitaikyti su išsiskyrimu. Šantažas, intrigos, pavydas ir viską nugalintys jausmai, apipinti jaudinančia erotika – ši kerinti meilės istorija prikaustys prie knygos ilgam vakarui, o galbūt paskatins naujai romantikai... Autorė Agnė Bausienė Agnė Bausienė – lietuviškų meilės romanų autorė, galinti pasigirti ne tik gausiomis gerbėjų gretomis, bet ir net keliomis bestseleriais tapusiomis knygomis. Agnės romanus vienija tai, kad juose stiprūs jausmai pagardinami atsikvėpti neleidžiančiu veiksmu ir netikėtais siužeto posūkiais. „Gimiau 1992 pavasarį, augau ir šiuo metu gyvenu Kėdainių rajone. Mano gimtasis kaimas visuomet buvo ta vieta, į kurią norėjau sugrįžti. Baigiau Josvainių gimnaziją, kurioje ir užsimezgė mano noras rašyti. Tiesa, pirmasis kūrinys dienos šviesos taip ir neišvydo. Jis net nėra pabaigtas, bet saugiai tūno mano kompiuteryje, kad visuomet prisimintų man nuo ko viskas prasidėjo. Daug vėliau, gimus dukrai pradėjau skaityti daug meilės romanų, bet nei viename mano skaitytame romane (nors skaičiau tikrai gerų) veiksmas nesivystė taip, kaip norėjau aš. Todėl vieną ramų vakarą, dukrai miegant šalia manęs, sugalvojau parašyti pati. Ir taip visai netyčia gimė mano pirmoji knyga. Po jos dar viena ir dar viena... Kartais rašyti būna labai sunku, dėl to atsiranda mėnesio ar kelių pertrauka, o po jos vėl kimbu į darbus. Mano mūza nenuspėjama – ateina nekviesta ir išeina neprašyta, dėl to visuomet labai džiaugiuosi, kai ji užsibūna. Tuomet knyga rašosi kaip per sviestą. Rašau tai, ką mėgstu skaityti pati – meilės romanus. Mano galva jie puikus pabėgimas nuo kasdienybės. Stengiuosi, kad ir mano knygos būtų tokios. Nenoriu, kad paskaičius mano knygą skaitytojui įsiskaudėtų galva nuo painių siužeto vingių. Noriu, kad užvertęs paskutinį puslapį skaitytojas užsimerktų ir giliai įkvėptų pagalvojęs, kad ir jo laukia tokia meilė, jausmai ir aistra. Juk viskas ir prasideda nuo svajonių ir minčių...“ – Agnė Bausienė
